"Lenkakalbių- lietuvių tautinė savimonė"

"Lenkakalbių- lietuvių tautinė savimonė - (Gente lituanus natione lituanus.) Tautinės tapatybės susidvejinimas ir iš to išplaukiančios pasekmės."

Pradėsiu nuo to,kad pirmoji iškėlė idėją ir ją suformulavo (Gente lituanus natione lituanus.) Konstancija Skirmuntaitė tos senos,kilusios iš etninės Lietuvos bajorų giminės atstovė,po Radvilų jų giminė turėjo didžiausias savo žemės valdas dabartinėje Baltarusijoje.Kuri siūlė Lietuvos bajorams ir lenkakalbiams lietuviams tarpusavyje kalbėti tik lietuviškai.Vienas iš jų kuris išgirdo Konstancijos kvietimą buvo J.Pilsudskio brolis Bronislovas Pilsudskis,kuris stropiai mokinosi lietuvių kalbos,bet apie jį sugrįšiu kiek vėliau.Dar prieš 1863 metų sukilimą nuo Kretingos iki Lydos tuo laikotarpiu gyvenusiems žmonėms,buvo didelė garbė save vadinti lietuviais,tai netgi buvo savotiška privilegija,Dievo duotybė,kurios svarbą pamiršo dabartiniai rytų Lietuvos gyventojai.Nors ką gali žinoti,juk po karo Maskvos politrukai i rytų Lietuvą privežė vietoje išguitų "tuteišų"nemažai svetimkūnio "sovietinio proletarinio" elemento iš Vitebsko,Gomelio,ir kitų rytų Baltarusijos regionų kurti LTSR sovietinį rojų.Kurie dabar pasireiškia neapykanta ir priešiškumu viskam kas yra lietuviška.Todėl kiekvienas rytų Lietuvos gyventojas turės vėliau ar ankščiau atsakyti sau i klausimą-"kas aš",ar ir toliau likti užguitomis pilkomis Tomaševskio pelytėmis. Kada Lenkijoje "Kresų" ideologai pareiškia girdi lietuviai "nutautino" Kauno ir Liaudos lenkus,tada norisi tų Lenkijos revanšistinių šovinistų paklausti,ar jūs nemanote,tai kad Lietuvoje vyko tautinis atgimimas,Kauno ir Liaudos lenkakalbiai lietuviai sąmoningai niekeno neverčiami pasirinko savo tautinę identifikaciją. Prisiminiau pagal Česlovo Milašiaus romano pastatyto filmo " Isos slėnis"vieną iš dialogų,tarp Č.Milašiaus senelio ir ūkvedžio.

Ūkvedys sako jo seneliui: ar nebijote lietuvių,kad gali lietuvių mužikai padegti jūsų dvarą,nes jie lenkus laiko svetimais.Milašiaus senelis atsako:
Mums nėra ko bijoti,nes nuo amžių mūsų giminė buvo lietuviai.
Toliau,"tautinės tapatybės susidvejinimas ir iš to išplaukiančios pasekmės"
Jau minėjau pradžioje apie Bronislavą Pilsudskį,kuris godžiai mokinosi lietuvių kalbos,kuris buvo isteigęs emigracijoje Šveicarijoje "lietuvių šalpos fondą" kuris buvo išrinktas fondo vadovu,apie kurį B.Pilsudskio biografijoje aprašė jį gerai pažinojęs Antanas Kučinskas (Antoni Kuczyński),kuris rašė,jog Bronislavą Pilsudskį iki gyvenimo pabaigos kankino dvilypis tautinis susidvejinimas,kuris galų gale,jį privedė prie savižudybės,kuris Paryžiuje 1918 m. gegužės 17 d. nusižudė įšokęs į Senos upę.
Tautinis susidvejinimo pąsekmės palietė ir brolius Narutavičius Stanislovą ir Gabrielių,tik jų likimai skyrėsi tuo,kad Gabrielių Narutavičių pirmajį Lenkijos prezidentą nušovė lenkų nacionalistas,neapkentęs lietuvių,o jo brolis Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Stanislovas Narutavičius,
kamuojamas tautinio susidvejinimo pats 1932 m. gruodžio 31 d. nusišovė Kaune.Dėl tos pačios priežasties ilgai vidinę sielos ramybę drumstė ir Česlovą Milašių kuris lenkams netapo geru lenku,nei lietuviams geru lietuviu.Baigdamas rašyti lietuviškos ir lenkiškos tapatybės susidvejinimo pasekmių analizę negalėjau neparašyti apie J.Pilsudskio ilgametę sekretorę
Kazimierą Ilakavičiūtę (Kazimiera Iłłakoviczówna) kuri gale savo gyvenimo
Lenkijoje Poznanėje davė vietiniui laikraščiui intervių,po antrašte "Poznanėje tremtyje" "W Poznaniu na wygnaniu" kur ji paklausta kokios
tautybės save laikote:Ji atsakė žinoma kad esu lietuvė,niekada aš lenke ir nelaikiau,man Varšuva ir Poznanė yra užsienis ir mano sielai svetimi miestai,nes mano tėvynė yra Lietuva.Mano svajonė,kad mano palaikus palaidotu mano tėvynėje Lietuvoje.Kazimiera savo poezijoje yra daug paskyrusi ir Lietuvos tematikai,kur ji prašo Lietuvos atleidimo,už tai kad ji savo gyvenime pasirinko ne tą pusę,ir dėl to nuoširdžiai atgailauja.