Žmogus nurodęs lietuvių kalbos svarbą.

Pranciškus Ksaveras Bogušas gimė 1746 m. sausio 1 d. Vaizgeniai, Pabaisko valsčius – 1820 m. balandžio 4 d.visuomenės veikėjas, kultūros tyrėjas, pedagogas, publicistas.Rėmė 1794 m. sukilimo dalyvius, bendradarbiavo su J. Jasinskiu. Rusijos valdžios ištremtas į Smolenską ir 1794–1795 m. kalintas. 1803-1804 m. Lietuvos mokyklų generalinis vizitatorius.Savo darbus rašė lenkų kalba,kritikavo socialinius santykius, siūlė suteikti laisvę baudžiauninkams, reformuoti švietimą.Parašė savo studijoje „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“ (O początkach narodu języka litewskiego ) 1808 m. kur jis rašė,kad daugelis Lietuvos bajorų jau nebešneka lietuviu kalba,ir rašė kad net kaimo gyventojai gėdinasi šnekėti lietuviškai,o tie kurie kaime dar šneka lietuviškai,tai ta kalba dėl kalbinių skolinių iš lenkų kalbos pavirto i lietuvišką-lenkišką kalbinį jovalą.
Pranciškus Ksaveras Mykolas Bogušas lietuvių istoriografijoje pirmiausia siejamas su jo veikla populiarinant lietuvių kalbą ir šios veiklos reikšmė tolesniam lietuvių nacionaliniam atgimimui. Bogušo lietuvių kalbos reikšmingumo, tobulumo ir istoriškumo idėjas,netgi jo vartotą retoriką nekritiškai perėmė daugelis lietuviškos kultūros populiarinimui pasišventusių žmonių: Dionizas Poška, Silvestras Valiūnas, Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Daukantas ir kiti. Bogušą jie laikė ideologiniu vedliu.Netgi aušrininkai tęsė Bogušo sumanymus.
Pranciškaus Bogušo pagrindiniai darbo šaltiniai buvo paties Bogušo
tekstai. Lietuvos istoriografijoje gerai žinomas veikalas „Apie lietuvių tautos ir kalbos pradžią" ir 1803 m. Lietuvos mokyklų vizitacijos ataskaitos , gan plačiai taikoma XIX a. pradžios švietimo sistemos funkcionavimui tyrinėti. Lietuvos istorikai iki šiol nesusidomėjo Bogušo kelionių dienoraščiais, kuriais naudojasi Lenkijos istorikai.
Štai ką apie Pranciškų Bogušą parašė 1893 metais bajoras S.Jurevičius: „Kai lietuviai dar sapnavo, pirmas parodė liūdną padėjimą, aprašė aiškai, ką dėl atgaivinimo reikia daryti, todėl užsipelnė amžiną garbavonę"
Štai ką rašė apie lietuvių tautos 18-19 amžiaus lenkėjimą ir atsiradimą praščiokų "po prostu" kalbos,to meto amžininkas Pranciškus Ksaveras Bogušas,kuris buvo 1803-1804 m. Lietuvos mokyklų generalinis vizitatorius.
Ištrauka iš jo knygos originalo lenkų kalba,su vertimu.
Narod litewski tylokrotnie tracąc,i odzyskując samowladnosc swoje,
nie stracil wprawdzie imienia swego,ale jezyk,którym mówił Kiejstut,Mendog,Witold,Wladislaw,i cała słodkei pamięci familia Jagiellonów,co dzień drobnieje,i gaśnie.Lud pospolity przymuszony uczyć sie po polsku,aby go zrozumial pan jego,ktory juz po litewsku nie umie.I tak,gdy miedzy soba w wiosce rozmawiają po litewsku,z panem,lub jego ekonomem przymuszony we dworze mowic po polsku,z tych dwoch jezykow składaja trzeci,który jest ani polski,ani litewski.
Lietuvių tauta daug kartų praradusi ir atgavusi savo valstybingumą,
neprarado savo vardo,bet kalba kuria kalbėjo Kęstutis,Mindaugas,Vytautas,
Vladislavas,ir visa saldžios atminties Jogailų giminės dinastija,kasdien traukiasi ir gęsta.Paprasti žmonės Abiejų tautų respublikoje priversti mokintis lenkų kalbą,tam kad jį galėtu suprasti jo ponas,kuris jau pats nebe suprantąs lietuviškai.Ir taip,kada kaime tarpusavyje kalbasi lietuviškai,su ponu,arba jo ekonomu priversti kieme kalbėti lenkiškai,iš tų dviejų kalbų atsiranda trečioji,kuri nėra nei lenkų,nei lietuvių kalba.
1808 m.Gruodžio 12 d. Varšuva Pranciškus Ksaveras Bogušas.