Įgaliotieji:D-ras J.Basanavičius M.Davaina-Silvestravičius J.Ambraziejus D. Malinauskas. Lietuvių Memorandumas Rusijos Ministrų Tarybos pirmininkui grafui S. Vitei (1905 m. lapkričio 5 (18) d.) Lietuvių tauta – seniausiai – ariškoji tauta – išlaikiusioji iki šių dienų seniausioje formoje savo ariškąją kalbą, gyvena krašte, kuris ir dabar, po vardu Lietuva, yra jos teritorija. Moksliški tyrinėjimai parodė, kad pirm atėjimo į tą kraštą lietuvių, niekas čia negyveno; kad patįs lietuviai išdirbo tos šalies kultūrą, ir kad paskiau čia atpludę iš rytų ir pietų slavai ir vokiečiai iš vakarų, jau atrado lietuvius tose vietose, kur juos aptiko vidurinių amžių istorija ir kur jie dabar tebegyvena.Lenkų ir Kryžiokų spaudžiamos pietinės ir vakarinės lietuvių gentės: Gečviai (Gečvininkai) ir prūsai ilgose ir nuožmiose karėse pražuvo; po slavų įtekme dalis rytinės Lietuvos genčių iš dalies pavirto į gudus. Dar karalių Mindaugo ir Gedemino ir didžio kunįgaikščio Algirdo laikuose, Lietuva, budama savyvaldė valstija ir turėdama nemenką įtekmę ant gretymųjų slavų likimo, įvedus prie Jogailos (1387 m.) krikščionystę, pateko, dėlei neakylumo savo politikų, lenkų įtekmėn, kurie nuo Horodliaus seimo (1413 m.) ir Liublino unijos (1569 m.) jau sustiprėjo ir galų gale beveik nužudė tautiškąją lietuvių dvasią. Tokiame apverktiname padėjime lietuviai buvo iki pat – pirmojo lietuviškai – lenkiškosios Respublikos išdraskymo (1772 m.)7, nors Lietuva visiškai savyvaldė buvo. Lenkinimas Lietuvos nesiliovė ir po pirmojo išdraskymo (1772 m.); lenkų kalba, įvesta administracijon ir bažnyčion, užsilaikė beveik visur Lietuvoje iki mųsų dienų. Rusija iš savo pusės, paveldėjus lenkų politiką Lietuvoje, pasirodė stambiai-egoistiška ir nuo gr. Muravjovo laikų (1863–65 m.) padarė tai, ko nė vienos tautos historijoje nėra girdėta – ji uždraudė lietuviams spaudą ir tuomi sustabdė kulturiškąjį šalies klestėjimą ant viso pusamžio. Mokyklos rusifikacija, administracijos savivalė, atstumimas lietuvių nuo visuomenės ir valstijos krašto tarnystės demoralizavo Lietuvą, juo daugiau, stumė ją į ekonomiškąją pražutį ir privertė to krašto gyventojus buriais į svetimus kraštus išsikelti, nuo ko lietuvių šalis nupuolė kultūriškai ir paskutiniu laiku gyventojų skaičius sumažo ir baisiai suvargo. Administracijai tas nerupėjo, ji regis, manė, kad jos vyriausia užduotis yra ne žmonių gerove rupintis, bet juos sumaskolinti.Iš dalies po įtekme persekiojimo lietuvių tautos ir jų kalbos, iš dalies dėka vaisingai europietiško progreso įtekmei, ir lietuvių tauta paskutiniame 25-metyje atbudo iš amžino snaudulio, ir paskutiniu laiku tautiškoji sąmonė paplito po visą Lietuvą. Lietuviai dabar didžiuojasi savo kalba, budu ir papročiais, didžiai brangina istoriškąsias savo tradicijas ir rupinasi nuosekliai, lygiai kaip ir kitos apšviestos Europos tautos, įgyti tautišką savarankiškumą. Tie rupesčiai, išreikšti liuosoje užsieninėje lietuvių spaudoje ir daugybėje peticijų, paduotų paskutiniu laiku rusų valdžiai iš įvairių Lietuvos kampų, štai kaip trumpai išsireiškia:1) Lietuviai, pripažindami, kad jų apgyventoji teritorija (šalis), nuo istoriškųjų laikų apima vadinamas „lietuvių gubernijas“ Šiaurės-vakarinio krašto: Vilniaus, Kauno, Gardino, dalį Kuršo ir priskirtąją nuo Vienos kongreso laikų prie Lenkijos, Suvalkų guberniją, laiko jas iš etnografiškojo atžvilgio, lietuviškomis, gyvenančius tose gubernijose tarp lietuvių lenkus, žydus, rusus ir kitus – paskesnių laikų atėjūnais, o gudus (baltarusius) suslavėjusiais lietuviais, ir nūnai gyvenančius kaimuose su lietuviškais vardais ir lietuviška architektura.2) Geisdami kuo-plačiausios, žmogui įgimtos laisvės ir sykiu norėdami, kad kitos tautos, drauge su jais gyvenančios, galėtų tuo naudotis, lietuviai reikalauja savo tėvynei plačios autonomijos, su įsteigiamuoju seimu senovės Lietuvos sostapylėje Vilniuje, idant apie savo šalies reikalus patįs galėtų tartis.3) Pripažindami, tokiu budu, jų apgyventąją žemę istoriškuoju savo prosenių palikimu, lietuviai leidžia kitoms tautoms, jų tarpe gyvenančioms, naudotis tomis pat tiesomis, kuriomis jie, to krašto autochtonai naudosis; protestuoja priešais visokią priespaudą ir pasikėsinimą tos ar kitos iš jų kalbos, politiškosios laisvės, tikėjimo ir kt.4) Lietuviai reikalauja sau ir kitoms tautoms Lietuvos tiesų užimti visuomenės ir valstijos vietas; neapriboto nekilnojamų turtų įgijimo tiesų; tiesų susidraugavimo (sąjungų ir susirinkimų); lygybės prieš įstatymus ir tiesos, prie visuotinio ir stataus rinkimo su slaptu ir lygiu balsų padavimu, dalyvauti, per savo atstovus, lietuvių seime Vilniaus mieste ir visuotiname valstijos parlamente.5) Lietuviai reikalauja, idant jų įpatiška, o lygiai ir jų gyvenimų nepaliečiamybė, būtų įstatymais aprupinta; idant jų šalyje būtu panaikinta luomų skirtumas; kad nė vienas negalėtų teismo išvengti, o bausmė tiktai sulig teismo įstatymų būtu paskiriama.6) Lietuviai reikalauja nuomonių, tikėjimo, žodžio ir spaudos laisvės, ir kad pilietiškai-politiškomis tiesomis galėtų kiekvienas lygiai naudotis, nežūirint tautos ir tikėjimo skirtumo.7) Lietuviai reikalauja neapmokamo, visuotinio ir priverstinio jų prigimta kalba mokymo; įsteigimo ganėtino skaičiaus pradedamųjų, vidutinių ir aukštesniujų mokyklų (Vilniaus universiteto), ankštai sujungtų, idant galima būtu iš pradedamųjų į aukštesnius laipsniškai įstoti.8), o lygiai ir tiesos liuosai kiekvienam tokias mokyklas steigti.8) Lietuviai reikalauja, idant jų kalba būtu pripažinta administracijos kalba tose vietose, kur lietuviai gyvena.9) Duodant Lenkijai autonomiją, Suvalkų gubernija, kaipo lietuvių apgyventa, iš administracinio atžvilgio, turi būti prijungta prie Lietuvos, kaip ji priklausė jai prie pirmojo lietuviškai-lenkiškosios Respublikos padalinimo. Prieš priskyrimą tos gubernijos prie autonomiškosios Lenkijos, tai yra prie lenkų įtekmės, lietuviai protestuoja; ir10) Lietuviai reikalauja, idant visuose viršiausiuose manifestuose ir paliepimuose nebūtu ignoruojamas Didžiojo Lietuvos Kunįgaikščio titulas.Vilnius, Lapkričio 2(15) d. 1905 m.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą