Narsi Tauta Lietuvių, šlove išdabintaLyg auksu lietos sienos kedro medžio spindi,
Ir kunigaikščių kraujo veda savo kilmę,
Taurią,ir prakilnią .
Gentis viena – lietuvių, jotvingių ir prūsų,
Ir lenkas, ir mozūras traukėsi i šalį, baiminos galios.
Kalba viena ir ribos bendros šitai rodė,
Ir būdas, papročiai, ir apdaras vienodas,
Tik kunigaikščiai žemę taip pasidalino –
Viena tauta,viena tėvynė.
O Lietuva šlovinga taip išsiplėtojo,
Kad sienos driekės ten, net kur Ugra plačioji.
Nuo Kijevo Putivilis – mylių šešiasdešimt,
Nuo Polocko, Možaisko – net aštuoniasdešimt.
I Lietuva važiavo Perekopo skitai
Ir nuolankiausiai prašė jiems valdovą skirti.
Su Lenkija narsioji Lietuva kovojo
Ilgai, kol štai brolystę jai padovanojo.
„O nūn, garbingas aini, aini vertas šito,
Išgirdęs, kokie didūs protėvių tie žygiai,
Kaip jų narsa, veržlumas niekad nesiliovė,
Atnešę jiems ir garbę, ir didingą šlovę,
Tu niekad nepraraski, savyje nešioki
Tą deimantą skaisčiausią, turtą brangų tokį,
Kurį krauju savuoju protėviai įgijo
Ir saugot tau paliko tėvai mieli jį,
Paliko tau ir laisvę, dorą taip šlovingą,
Kad tik vieni pasauly buvo taip laimingi,
Ir džiaugės jie, fortūnos sūnūs numylėti,
Ji mūšyje neleido niekad pralaimėti.
Dabar, deja, jai priešų didelė galybė,
Kiek ant galvos plaukų tau, tiek visur jų slypi,
Išplėšti iš tavęs jie nori laisvę brangią,
Tironišką vergiją tau uždėti rengiasi.
Ir dargi negarbingai, vogčiomis jis kenkia,
Vis stengiasi pažemint, šlovę tavo menkint,
Kodėl tu vis dar lauki, sėsk ant žirgo, vykis,
Žaibu prišok prie jo taip, kaip tavasis Vytis.
Tu pamatysi: veikiai pakratys jis kaulus.
Ir galas bus jam regzti pinklėms ir apgaulei.
Tu i šalis plačiąsias nė nesidairyki,
Žiūrėk tik į savąsias vėliavas meilingas.
Tikiu: suteiks tau Vytis dvigubo narsumo,
Daugiau nei leidžia jėgos prigimtinės kūno.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą