Lietuviai gulintys kapinaitėse po lenkiškais užrašais.

Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą patys lenkų kalbininkai rašė, kad kai Vilniaus kraštas atsidūrė Lenkijos sudėtyje, vyresnioji šio krašto gyventojų karta - liaudis, kalba lietuviškai, vidutinioji karta - lietuviškai ir lenkiškai, o jaunoji - tik lenkiškai. Dabar jie ir jų palikuonys sudaro didžiąją Vilniaus krašto gyventojų dalį, kuri lietuvių kalbos šiandien nemoka.

"Lietuva su Vilniumi buvo lenkų kariuomenės okupuota ir vėliau Lenkijos neteisėtai aneksuota (1923 m.) Situacija nuo 1923 m. iki 1939 m.- nuo neteisėto aneksavimo atsirado terminas „Vilniaus kraštas" (lenkiškai: „Wilenszczyzna"). Iš tikrosios Lenkijos į okupuota Lietuvos dalį buvo privežta ir įkurdinta apie 100-200 tūkst. lenkų kolonistų (lenkiškai: „osodniku"), kurie buvo pagrindinė valdininkijos-Lenkijos valdžios atrama. Okupuotoje Lietuvos dalyje prasidėjo neregėtai žiaurus lietuvių nutautinimas. Į ta darbą buvo įtrauktos valdžios įstaigos, mokykla, bažnyčia, spauda. Lietuvius prievarta asimiliuojant tikėtasi išspręsti „Vilniaus klausimą", t.y. „įrodyti", jog čia jų nesama, jog čia „nuo amžių " gyvena vien lenkai. Lietuvybės slopinimo principus Vilniaus vaivada L. Bocianskis 1936 m. išdėstė specialiame memoriale, t.y. labai slaptoje instrukcijoje. Vien per pirmuosius okupacijos metus buvo uždarytos 462 lietuviškos draugijos ir jų skyriai. Vien 1927 m. prievarta panaikinta apie 50 lietuviškų mokyklų, taip pat mokyklų seminarija. Iki 1932 m. uždarytų mokyklų skaičius nepaprastai išaugo. Likusios buvo persekiojamos. To persekiojimo apogėjus pasiektas 1938 m., kada panaikinta „Rytas" ir kitos dar iki tol veikusios lietuvių organizacijos. Visame okupuotame krašte tada buvo paliktos iš viso tik dvi lietuviškos pradinės mokyklos ir vienintelė Vytauto Didžiojo gimnazija Vilniuje, kuriai veikti visaip trukdyta. Didelio lenkintojo Vilniaus arkivyskupo R. Jalbžykovskio (lenkiškai: Jalbrzykowski) pastangomis buvo sulenkintos bažnyčios, net grynai lietuviškose parapijose įvesti lenkiški pamokslai, giedojimai lenkų kalba. Lietuvius kunigus iškilnojo į gudiškas parapijas, o lietuviams atkelė dvasininkus lenkus. Daug vilties netekusių žmonių pasidavė nutautėjimui, kuris nesulaikomai vis labiau plito. Okupantams daug kur pavyko įteigti žmonėms lenkiška savimonę, net daliai tokių, kurie šeimose tebekalbėjo lietuviškai. Daug gyventojų, ypač jaunimas, tapo Lenkijos „patriotais". Prievarta „lenkais" užrašomų procentas statistikoje vis didėjo. Pasuose dažnai nesiklausę tiesiog įrašydavo „lenkas"..."
O po to dar "Armija Krajova" tiek lietuvių išžudę, kankino, terorizavo... Prisimenantieji tuos laikus sako, kad nieko žiauresnio nematę ir neisivaizduoja esant galima.
Tomaševskiui krašto istorija prasideda nuo Želigovskio ir Pilsudskio anekisjos. Taip kaip sovietiniams okupantams istorija buvo tik nuo Spalio revoliucijos. Norisi paklausti, ką veikia Bumbliauskai,Liekiai ir kiti save vadinantys istorikais. Ar tiek lenkų nupirkti, kad amą prarado ?
Valstybės pilietis turi žinoti tos valstybės istoriją. Tomaševskis istorijos nežino. Negana to, klaidina žmones ir Europą. Jis nežino, kad lietuviai kovojo su caro priespauda ir dėl to labai nukentėjo. Po vieno sukilimo buvo uždarytas vienintelis Lietuvoje Vilniaus universitetas.Lenkijoje nė vieno. Po antro buvo uždrausta lietuviška spauda. Lenkijoje lenkų rašybos rusai nedraudė. Lietuviai buvo priversti rašyti rusiškai arba lenkiškai. Todėl daug lenkiškų užrašų Vilniaus kapinėse. Ten palaidoti lietuviai, tik užrašai lenkiški. Lietuviai nekolaboravo su rusais, o lenkai buvo kolaborantai, kaip sakoma, abiejų respublikų sąjungos išdavikai - zdraicos. Ir dabar tokie liko.

"Naujosios kartos turi būt gerai supažindintos su tautinio pašaukimo esme... tautinis pašaukimas yra tautos gyvybės klausimas ir kad atsisakyti jį vykdyti reikštų pražudyti savo tautą... Jaunoji karta yra tinkamai išauklėta tautiniam pašaukimui tada, kai ji yra tautiškai aktyvi ir kai ji yra sąmoningai nusistačiusi savo tautybės atžvilgiu" — Dr. A. Maceina "Tautinis auklėjimas".