LIETUVOS SAVANORIAI.

Povilas Lukšys – pirmasis už Lietuvos laisvę žuvęs karys.

1918 m. vasario 16 dieną paskelbus  Lietuvai Nepriklausomybės aktą reikėjo šį sprendimą ginti ginklu nuo išorės priešų – bolševikų, bermontininkų, Želigovskio kariaunos. Valstybė, iš visų pusių apsupta priešų, per trumpą laiką turėjo kviestis tautiečius prie ginklo. Per pirmą savaitę į Lietuvos kariuomenės gretas stojo arti  10.000 karių.Šiemet sukanka 90 metų, kai 1919 m. vasario 8 dieną Taučiūnų kaime prie Kėdainių mūšyje su bolševikais kovose už Lietuvos laisvę žuvo pirmas kareivis – Povilas Lukšys (gimęs 1886 08 21 Kazokų kaime, Surviliškio vls., Kėdainių aps.).P. Lukšys lankė Surviliškio pradžios mokyklą, vėliau mokėsi namų statybos amato, tarnavo rusų kariuomenėje. Sugrįžęs į Lietuvą statė namus, dalyvavo pavasarininkų veikloje. Išgirdęs kvietimą į Lietuvos kariuomenę, surinko aplinkiniuose kaimuose savanorių būrelį ir jais vedinas atvyko į Kėdainius. Čia jį priėmė į Kėdainių srities apsaugos būrį būrininku. Po kurio laiko paskirtas lauko sargybos viršininku ir su aštuoniais kareiviais išsiųstas į Šilainėlių kaimą.Vasario 7 dieną, kai bolševikai puolė Kėdainius, P. Lukšys su savo kariais pasitraukė į Kėdainius. Bolševikams pradėjus Kėdainius supti iš pietų ir užėmus Eigulių kaimą, P. Lukšys gavo naują užduotį – užimti Paobelių dvarą ir neleisti bolševikams kirsti Kėdainių–Kauno kelią. Šią užduotį P. Lukšio kariai atliko puikiai: užėmė Paobelių dvarą ir bolševikus privertė pasitraukti. Prisidengami aukštais Obelės upės krantais, P. Lukšys su kariais priėjo Eigulių kaimą  ir netikėtai puolė priešą iš užnugario. Visa kuopa bolševikų turėjo atsitraukti. Iš Kėdainių priemiesčio atvykusi pagalba užėmė Eigulius. Naktį gauta žinių, kad bolševikai traukiasi Šėtos link. Nuspręsta sustiprinti žvalgybą Šėtos kryptimi. P. Lukšys buvo paskirtas vieno žvalgybinio būrelio viršininko pavaduotoju. Būrį sudarė 16–17 karių ir du raitininkai. Išvyko sutemus, rogėse turėjo kulkosvaidį.Vasario 8 dienai auštant žvalgai artinosi prie Taučiūnų kaimo. Pastebėję juos bolševikai iš arti atidengė smarkią ugnį. Žvalgai šoko iš rogių ir rengėsi gintis. Buvo aštunta valanda ryto, kai kulkų pervertas Povilas Lukšys krito atgal į roges, drąsindamas kitus. Priešas pradėjo supti, o žvalgai atsišaudydami pasitraukė.Povilas Lukšys apdovanotas Vyčio Kryžiumi (po mirties). 1938 m. lapkričio 23 dieną iš Šv. Jurgio parapijos kapinių palaikai perkelti į Kėdainių karių kapinės.  1929 metais žuvimo vietoje kėdainiečiai pastatė architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotą paminklą, skulptorius Bronius Pundzius sukūrė jo biustą, kuris pastatytas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus panteone prie Nežinomojo kario kapo ir Amžinosios ugnies. Čia apsilankę Lietuvos svečiai, jaunimas atiduoda gilią pagarbą lietuvių tautos didvyriui. Tikėkimės, kad Lietuvos patriotinės organizacijos deramai paminės P. Lukšio auką.

 Antanas Juozapavičius – pirmasis karininkas, žuvęs už Lietuvąkovose už Lietuvos laisvę žuvo vyresnysis leitenantas Antanas Juozapavičius (gimė 1894 02 13 Švakštonių dvare, Vaškų valsčiuje, Biržų apskrityje, mirė 1919 02 13 Alytuje). Jo tėvai nuomojosi nedidelį dvarą (palivarką). Ūkininkauti nesisekė, todėl tėvas su šeima persikėlė į Rygą ir dirbo vežiku. Rygoje Antanas lankė gimnaziją, bet už lietuvybės skleidimą iš šeštos klasės buvo pašalintas. 1915 metais įstojo savanoriu į carinę kariuomenę, o po poros mėnesių buvo priimtas Maskvoje į karo mokyklą.

 Ją baigęs, tarnavo rusų pėstininkų pulke Tverėje. Ten tarnaudamas buvo išsiųstas į Gatčino kulkosvaidininkų mokyklą, paskui tarnavo latvių šeštajame Tukumo pulke, kariavo su vokiečiais prie Rygos ir buvo sužeistas.

1917 metais, Rusijoje organizuojantis lietuvių kariniams daliniams, A. Juozapavičius aktyviai dalyvavo lietuvių karių suvažiavimuose, buvo renkamas į vykdomuosius organus, dalyvavo įvairiose delegacijose deryboms su rusų karine vadovybe dėl leidimo steigti Rusijoje lietuvių karines dalis. Gavus tokį leidimą A. Juozapavičius buvo paskirtas Vitebsko lietuvių bataliono vadu. Kai Rusijoje valdžią paėmė bolševikai ir išformavo lietuvių dalinius,  A. Juozapavičius grįžo į Lietuvą. 1918 m. lapkričio mėnesį Vilniuje  sudarius pirmąją Lietuvos vyriausybę, A. Juozapavičius buvo paskirtas Krašto apsaugos ministro adjutantu. Su ministru pirmininku A.Voldemaru jam teko važinėti į Berlyną Lietuvos valstybės reikalais.

Pirmajam pėstininkų pulkui iš Vilniaus persikėlus į Alytų, A. Juozapavičius buvo paskirtas pulko vadu. Jis nemėgo nei bolševikų, nei vokiečių. Dėl tuo metu Vokietijoje vykusios revoliucijos vokiečių kareivių drausmė buvo pašlijusi, jų elgesys su vietos gyventojais ir lietuvių kariais buvo pabloginęs santykius tarp lietuvių pulko ir vietinės vokiečių įgulos. Alytaus bare frontą su bolševikais saugojo ir lietuviai, ir vokiečiai. Aplinkybės reikalavo glaudaus bendradarbiavimo, bet jo nebuvo. Lietuvių saugoma teritorija buvo į šiaurę nuo Alytaus-Varėnos geležinkelio, o vokiečių – į pietus nuo  geležinkelio. Naktį iš vasario 12-os į 13-ąją bolševikai pradėjo Alytaus puolimą. Bendro vadovavimo miestui nebuvo, vokiečiai ir lietuviai veikė atskirai. Vyr. leitenantas A. Juozapavičius su keliais kulkosvaidžiais ir viena kuopa karių naktį išvyko į savo barą. Pasinaudodamas tamsa, jis norėjo išeiti prie plento į bolševikų užnugarį ir priversti juos trauktis. Deja, vokiečiai vengdami mūšio pasitraukė, lietuvių sargybos irgi traukėsi. A. Juozapavičius ryžosi grįžti į Alytų. Čia abipus Nemuno prie miesto ribų vyko atsitraukiančių lietuvių kautynės su bolševikais.

Buvo laiku suskubta, nes kareivinėse liko ginklų, kurie paskubomis buvo gabenami per tiltą. A. Juozapavičius raitas lydėjo ginklus. Vyko smarkus susišaudymas ir viena kulka pataikė į jojantį per tiltą vyr. leitenantą Antaną Juozapavičių, tapusį pirmąja auka kovoje už nepriklausomybę. Bet jau vasario 15 dieną Alytus buvo susigrąžintas. Karininkas buvo palaidotas Alytaus bažnyčios šventoriuje, vėliau pastatytas paminklinis kryžius. 1925 m. vasarą vykstant pirmajam Dzūkų pavasarininkų kongresui Antano Juozapavičiaus žuvimo vietoje buvo prikalta paminklinė lenta, o 1937 metais pastatytas naujas gelžbetoninis tiltas buvo pavadintas karininko Juozapavičiaus vardu, prie jo pritvirtinta lenta.A. Juozapavičius apdovanotas pirmo laipsnio Vyčio Kryžiumi (1922 m., po mirties), Savanorio medaliu (1930 m., po mirties), Čekoslovakijos karo kryžiumi (1926 m., po mirties). 1990 metais Lietuvos pasienyje, Juozapinės kalno papėdėje, netoli Krėvos pilies, pastatytas paminklinis akmuo, ant kurio užrašyti karininko Antano Juozapavičiaus žodžiai: „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė“. 

Nuotraukoje Kėdainių apsaugos būrio Lietuvos savanoriai 1919 metais.Mano senelis Mykolas Sereika matyti nuotraukoje vidurinėje eilėje trečias iš dešinės.Senelis vienas iš pirmujų Lietuvos savanorių iš Surviliškio kaimo drauge su keliolika kitų aplinkinių kaimo vyrų,tarp kurių buvo Povilas Lukšys iš Kazokų-Burvelių kaimo,buvo pirmieji Lietuvos savanoriai.Pradžioje jis vadinosi Panevežio burys,o vėliau buvo sujungtas su Kėdainių savanoriais,iš kurių vėliau susidarė apie 200 vyrų.Seneliui tada tebuvo apie 16-17 metų.Jis apdovanotas už ypatingą drasą mušyje ties Radviliškiu vardiniu šveicarišku sidabriniu-kišeniniu laikrodžiu su vardine graviūra.

Nežinomas savanoris, 1919–1920 m. Lietuvos kariuomenėje buvo daug nepilnamečių savanorių, todėl net buvo pakeistas rinkimų įstatymas ir Lietuvos kariuomenės kariams rinkimuose į Steigiamąjį Seimą leista balsuoti nuo 17 metų amžiaus, o kitiems piliečiams – tik nuo 21 metų.

Lietuvos kariuomenės savanoriai kariai kovose su lenkais 1920 m. fronte.

Vaizdo klipas, vaizduojantis 1919 metų Lietuvių kovas su bermontininkais ties Radviliškiu.

.