Giedraičių giminės lizdas buvo Giedraičiai, Ukmergės apskrityje. Čia, Kamaraučiznos dvare, gimė ir Juozas Arnulfas; gimė dvynuku su broliu Vincu ne birželio 29, kaip rašo Vc. Biržiška (Aleksandrynas II, 207), bet liepos 24. Taip rodo jo metrikai Vatikano archyve, vyskupų proceso bylose (vol. 193, fol. 333). Tą pačią dieną jis buvo pakrikštytas; krikšto tėvai buvo Antanas Komaras, Ukmergės kardininkas, ir Pranė Januškevičienė iš Upytės.Tėvas kunigaikštis Jonas buvo vedęs grafaitę Konstanciją Petravičiūtę, žemaitę iš Pajūrio, Kvėdarnos parapijos. Konstancijos sesuo buvo ištekėjusi žemaičiuose už Zaleskio, ir jos sūnus Mykolas buvo žinomas teisininkas bei Lietuvos reikalų gynėjas seimuose. Petravičiai, kaip ir Giedraičiai, buvo lietuviškos orientacijos.Juozas Arnulfas pradinį mokslą gavo tėvų namuose. Trylikmetis buvo pasiųstas į Vilniaus kolegiją. Ją baigęs, tęsė mokslą jėzuitų akademijoje, kuri, uždarius jėzuitus (1773), buvo performuota į Vyriausiąją Lietuvos Mokyklą. Šią mokyklą jis baigė 1775 metais. Greičiausiai Vilniuje jis pradėjo rašinėti lietuviškus eilėraščius ar versti iš kitų kalbų, nes jo biografas B. Šmigelskis tvirtina, kad tai jau daręs jaunystėje. Tuo metu Vilniuje buvo daugiau studentų, susidomėjusių lietuvišku raštu — Mykolas Smolskis,Laurynas Bortkevičius, Bonaventūras Gailevičius, vėliau visi tapę kunigais. Su pastaruoju Giedraitis mokėsi Vilniuje porą paskutiniųjų metų ir, tur būt, nuo to laiko pasidarė draugai.Baigęs mokslus Vilniuje, Juozas Arnulfas, jau 21 metų vyras, įstojo į kunigų seminariją Varniuose. Į trečius metus jo giminaitis vysk. Steponas Giedraitis buvo perkeltas iš Livonijos į Žemaičius ganytoju. Jo rekomenduojamas, Juozas Arnulfas iš Varnių persikėlė į Varšuvos seminariją. Į Varnius grįžo 1780 metais ir tų metų gruodžio 31 gavo keturis mažuosius šventimus, o 1781 sausio 14 Žemaičių sufraganas Adomas Koscia Varnių katedroje įšventino jį kunigu. Tais metais jo draugas Gailevičius, įgijęs filosofijos daktaro laipsnį Vilniuje, atvyko į Varnių seminariją ruoštis kunigystėn.Vysk. Steponas paskyrė savo giminaitį kun. Juozą Arnulfą Laižuvos klebonu, bet leido išvykti į užsienius tolimesnių studijų. Be studijų, gal buvo ir kitų tikslų, nes vyskupai ir krašto politikai siųsdavo į užsienius rinktinius dvasininkus, ypač aukštos kilmės su tam tikra misija. Lietuva jau buvo pirmą kartą (1772) rusų apkarpyta ir jos ateitis darėsi neaiški. Kita priežastis buvo vyskupo noras paruošti sau įpėdini, gerai apsižvalgiusį pasaulyje ir šio to pramokusį.Kun. Juozas Arnulfas, palikęs Laižuvos parapiją tvarkyti vikarui, dar tais pačiais metais išsiruošė į Romą. Ten praleido porą metų studijuodamas teologiją ir kanonų teisę, kartu keliaudamas po Italiją. Metus išbuvo Paryžiuje, kur mėgo lankytis tuometinis Vilniaus vyskupas Ig. Masalskis. Grįždamas namo dar apkeliavo Olandiją ir Vokietiją. Užtrukęs užsieniuose ketvertą metų, išmoko kalbų, ypač italų ir prancūzų, susipažino su kitų kraštų politiniu bei kultūriniu gyvenimu, įsigijo europinių manierų ir, svarbiausia, pajuto, ko trūksta ir ko reikia savajam kraštui.Grįžusį iš užsienių, vysk. Steponas pakėlė (1786) prelatu scholastiku ir pavedė rūpintis parapinėmis vyskupijos mokyklomis. Vilniaus vyskupija, vysk. Masalskio dėka, buvo labai išplėtusi parapinių mokyklų tinklą ir pakėlusi mokslo lygį; tuo tarpu Žemaičių vyskupijai dar reikėjo pasispausti. Prel. Juozas Arnulfas per porą metų šį tą bus padaręs mokyklų padėčiai pagerinti, bet vysk. Steponas skubino jį kelti aukštyn. 1788 metais padarė jį kapitulos arkidiakonu ir davė Betygalos parapiją, kurią kitados valdė Mikalojus Daukša. Dar po poros metų Juozą Arnulfą vyskupas Steponas pristatė Romai, prašydamas jį skirti Žemaičių ganytojo koadjutoriumi su paveldėjimo teise. Roma pavedė Varšuvos nuncijui Ferdinandui Saluzzo įvykdyti apklausinėjimą. Iškviesti keturi liudininkai (du Malinauskai — sufraganas Antanas ir kan. Karolis, Žem. kanauninkas Tomas Burtonas ir Čekiškės klebonas Liudas Koženiauskas tvirtino, kad kandidatas gerai išmano teologiją ir kanonų teisę, dar neturįs laurų, bet, Vilniaus universitetui delegavus, išlaikęs egzaminus prie specialios komisijos Varšuvoje. Apklausinėjimai buvo papildyti dokumentais, tarp kurių pridėtas ir Martyno Počebuto raštas, liudijąs, kad kandidatui pripažintas Vilniaus universiteto kanonų teisės doktoratas (Proces. Consist., vol. 193, fol. 323-340). Juozas Arnulfas Giedraitis buvo konsekruotas vyskupu 1791 metais.Žemaičių vyskupas pagalbininkas.
Tie metai buvo ypatingai sunkūs Lietuvai. Lenkai paruošė ir gegužės 3 paskelbė naują “vienalytės” Lenkijos konstituciją su Lietuva kaip jos provincija. Lietuvos senatoriai, tarp jų ir du vyskupai — Ig. Masalskis ir livoniškis Juozas Kasakauskis — šios konstitucijos nepasirašė. (Žem. vysk. Steponas tada seime visai nedalyvavo dėl nesveikatos). Minėti du vyskupai pasidarė lyg vadai opozicijos šiai lenkų klastai. Prie jų dėjosi ir iškalbusis Mykolas Zaleskis, vysk. Juozo Arnulfo pusbrolis. Bet lenkai ir jų šalininkai ėmė grasinti sunaikinsią bet kokį pasipriešinimą. Iš Vilniaus karaliui Poniatovskiui buvo pranešta: “Čionykštė visuomenė jau įsitikino, kad (Lietuvos) dvasininkai, sekdami savo vyresnybe, yra priešingi konstitucijai. Net kunigai patriotai nedrįsta apšviesti liaudies. Jau ne vienas jų gavęs iš vyresniųjų pastabą, kad kunigų pareiga skelbti evangeliją, ne konstituciją” (T. Korzan, Wewnętrzne dzieje polski I, Krokow 1897, 467).
Į trečius metus (1793) Lietuva buvo antru kartu rusų padalyta, o po metų prasidėjo sukilimas, kuriam Lenkijoje vadovavo Tadas Kosciuška, o Lietuvoj generolas Romualdas Giedraitis, vysk. Juozo Arnulfo giminaitis. Sukilimo metu lenkų jakobinai iškvietė Varšuvon konstitucijos priešininkus vyskupus — Masalskį ir Kasakauskį ir ten juos nužudė. Pats sukilimas buvo pralaimėtas ir Lietuva (kartu ir Lenkija) buvo trečią kartą padalyta (1795) ir galutinai pavergta rusų.Daugiausia nukentėjo žemaičiai, nes jie sukilime buvo labiausiai aktyvūs. Rusai daug jų suėmė ir ištrėmė. Dėl to buvo sudaryta jiems gelbėti Žemaičių delegacija, kurioje dalyvavo ir vysk. Juozas Arnulfas. Delegacija pasiekė Petrapilį 1795 kovo mėnesį ir buvo priimta carės Kotrynos II. Ta proga vysk. Juozas Arnulfas ieškojo ryšių su Galicinais, įtakingiausia šeima Rusijoje. Galicinai save kildino iš Gedimino sūnaus Narimanto — Naugardo ir Žemaičių kunigaikščio. Giedraičiai taip pat save laikė Gedimino giminės palikuoniais. Aleksandras Galicinas tuo metu buvo užsienio reikalų ministras, arba pirmasis carės patarėjas užsienio reikalams, ir kartu karinės kolegijos vicekancleris. Jo rankose buvo pasmerktųjų žemaičių likimas ir kartu priėjimas prie carės. Nėra tikra, ar žemaičiai buvo paleisti į laisvę tuoj, ar po metų įvykusios amnestijos.
Kitą kartą (1801) vysk. Juozas Arnulfas vėl vyko į Petrapilį, siunčiamas ganytojo vysk. Stepono, kuris dėl amžiaus ir nesveikatos ruošėsi vyskupijos administravimą pavesti savo koadjutoriui. Vysk. Steponas buvo rusams nepriimtinas, nes po 1722 metų atsisakė prisiekti ištikimybę carei Kotrynai II. Carė jau buvo mirusi, bet rusai nenorėjo vysk. Stepono palikti ganytoju. Caras Povilas I pasirašė aktą duodamas sutikimą, kad vyskupiją perimtų valdyti vysk. Juozas Arnulfas, ir apie tai pranešė Romai. Sekančiais metais (1802) gegužės 13 Roma patvirtino koadjutorių Juozą Arnulfą pilnateisiu Žemaičių ordinaru.Ganytojo pareigose.
Perėmęs valdyti vyskupiją, vysk. Juozas Arnulfas pirmiausia perkėlė savo kuriją iš Alsėdžių į Varnius. Pirmoji vieta liko tik rezidencija. Sekretoriumi pasikvietė Bonaventūrą Gailevičių-Golaitį, dirbusį popiežiaus nunciatūroje Varšuvoj, bažnytinės teisės žinovą; paskui pakėlė jį prelatu ir oficiolu, pagaliau padarė generalvikaru ir patikėjo didelę dalį vyskupijos reikalų. Kitą savo bičiulį Domininką Mogėną, kilimo kauniškį, buvusį jėzuitą, teologijos daktarą ir parapinių mokyklų vizitatorių, paskyrė konsistorijos asesoriumi, Varnių seminarijos provizoriumi ir pakėlė kapitulos kanauninku. Šiedu lietuviško rašto žmonės buvo artimiausi vyskupo bendradarbiai.
Naujam ganytojui rūpėjo trys dalykai: geras parapijų tvarkymas, parapinių mokyklų steigimas ir lietuviškojo rašto ugdymas. Parapijas jis lankė labai uoliai, bent keletą pirmųjų metų. Klebonijose tenkinosi paprastu valgiu ir nepalikdavo ilgiau kaip vieną dieną. Kviečiamas į dvarus, dažniausiai atsisakydavo. Jo vyskupavimo principas buvęs: viskas liaudžiai, bet ne per liaudį.Turėdamas gerų bendradarbių kurijoj, jis galėjo atsidėti lietuviškajam raštui. Vertė iš italų kalbos renesanso laikų eilėraščius, bet žinomas išlikęs tik Torkvato Tasso veikalo gabalas “Kupidonas piemenų rūbais”. Domėjosi Lietuvos istorija ir ypatingai rūpinosi ištobulinti literatūrinę kalbą. Pats išmoko žemaičių kalbos gramatiškai ir reikalavo iš kunigų, kaip sako biografas Šmigelskis, kad šie vartotų švarią žemaičių kalbą, o ne prūsiškai žemaitišką. Ragino kunigus imtis rašto, o pats mojosi išversti visą Šv. Raštą. Dirbo keliolika metų, net naktimis. Turėjo pora domininkonų (T. Venslauskį ir L. Kazlauskį), kurie jam vertimą perrašinėjo.
Yra rašęs ganytojinių laiškų žemaičių kalba liaudžiai ir lenkiškai bajorams, bet iš jų yra likę tik du, skirti Napoleono žygiui per Lietuvą. Prancūzus jis sutiko (1812) gana entuziastingai, pats atlaikė iškilmingas pamaldas Telšiuose ir paskelbė pora atsišaukimų. Viename iš jų rašė: “Jau mūsų šalis laisva nuo persekiejų, kurie grumzdžiavo mūsų gyvenimui ir mūsų namams” Ragino dėkoti Viešpačiui, kuris “paskubino mums tas laisves, kurių su nerimastie duksaujeme”. Antrame laiške kunigams ir žmonėms įspėjo “neturėti kreivo išmanymo” dėl Napoleono.Kunigai nesižavėjo Napoleonu dėl jo kovos prieš Bažnyčią. Jų išmanymas nebuvo kreivas. Netrukus tai patyrė ir pats vyskupas. Napoleono skirtas Lietuvai švietimo bei kulto ministras J. Sniadeckis, lenkas, mojosi, Prancūzijos pavyzdžiu, nusavinti bažnytinius turtus, skirstyti kunigus, kontroliuoti vienuolynus bei jų mokyklas, tvarkyti bažnytinius teismus ir įsakė vyskupams šešių savaičių būvyje pristatyti visas reikiamas žinias. Tada vysk. Juozas Arnulfas atsisakė paklusti, nes tokio įsakymo nelaikąs sau privalomu. Sniadeckis įspėjo vyskupą raštu laikytis įsakymo, bet šis nesidavė įveikiamas.Vyskupas laikėsi tvirtai, kai Napoleonui pasitraukus vėl atėjo rusai. Jų armijos vadas Palucci pakaltino vyskupą neištikimybe tėvynei ir tikybai, o vyskupas jam atkirto: “Pravoslavija ne mano tikyba, ir Rusija ne mano tėvynė”. Tai patiko vokiečių kilmės generolui, ir jis paliko vyskupą nebaudęs.Su Sniadeckiu reikalai nesibaigė. Kiti Napoleono skirti ministrai pabėgo su prancūzais, o jis liko ir grįžo į Vilniaus universitetą rektoriauti. Už jo pečių stovėjo A. Čartoriskis, carui įsiteikęs lenkintojas, paskirtas vadovauti visiems švietimo reikalams Lietuvoje. Jiedu su J. Sniadeckiu pradėjo klastingą Lietuvos lenkinimą per Vilniaus universitetą ir jam pavaldžias aukštesniąsias mokyklas. Į tas mokyklas pradėta sodinti lenkininkai mokytojai, drausti lietuviams mokiniams vartoti savą kalbą ir ypatingai kelti lenkiškąjį “patriotizmą” bei gegužės 3-sios kultą. Kai Čartoriskis paprašė Sniadeckį žinių apie Žemaičių vysk. Giedraitį, šis atsakė: Nieko gera negaliu apie jį pasakyti.Vysk. Juozas Arnulfas, norėdamas atsverti Čartoriskio — Sniadeckio įtakas, vėl ieškojo ryšio su įtakingaisiais Galicinais ir stengėsi sudominti juos lietuvių kalba. Vysk. Valančius rašo, kad vysk. Giedraitis 1813 metais “pagal linkieimą Ministrą Galicyna surinka žines apej žemajtiszka liežuwie”. O L. Jucevičius pastebi, kad vyskupas išvertęs Milkės lietuvių kalbos gramatiką ir pasiuntęs į Petrapilį. Į tą planą, tur būt, įėjo ir Šv. Rašto Naujojo Testamento paskubintas leidimas lietuvių kalba. 1814 m. vyskupas nuvyko į Petrapilį gauti leidimo vykti į Romą, bet jo negavo. Tačiau ministras Galicinas, vyskupo prašomas, pažadėjo tarpininkauti pas carą, kad vyskupas galėtų jam dedikuoti ruošiamąjį spaudai lietuviškąjį Šv. Rašto vertimą. Galicinas išrūpino caro sutikimą, ir vyskupas 1816 metais išleido Naująjį Testamentą didelio formato leidiniu dviem laidom, vieną liuksusinio popieriaus su paauksuotais kraštais, nedidelio egzempliorių skaičiaus su dedikacija carui Aleksandrui i prancūzų kalba, antrą — be dedikacijos paprastesnio popieriaus, įrištą odiniais viršeliais, didelio tiražo, taip kad dažna lietuvių šeima galėjo jį įsigyti. Šiuo leidimu vyskupas norėjo iš dalies įsiteikti carui, kuris buvo nepatenkintas jo persisvėrimu Napoleono pusėn, bet kartu atkreipti dėmesį į lietuvių reikalus, ypač jų kalbą, kai Čartoriskis tepripažino teisę Lietuvos mokyklose tik lenkų ir rusų kalboms.Čartoriskio — Sniadeckio nepalanki švietimo politika vertė vyskupą Giedraitį sustiprinti bent pradinį mokslą su lietuvių kalba. Jis išleido keletą aplinkraščių klebonams, ragindamas, kad kiekvienoj parapijoj būtų įsteigta mokykla. Šis rūpestis, buvęs ryškus ganytojavimo pradžioj, dabar vėl suaktyvėjo ypač prieš 1820 metus. Žemaičių sąjūdis ganytojaujant Giedraičiui žemaičių sąjūdį suaktyvino ne tik vidinis jo brendimas, atsigavęs XVIII amžiuje, bet ir naujai iškilęs susispyrimas su rusais ir ypač lenkais. Lenkų pastangos skiepyti savąjį patriotizmą Lietuvoje ir padaryti Vilniaus universitetą lenkiškumo kalve vertė žemaičius ką nors daryti. Jie kūrė Vilniuje Niekšų grupę ir leido laikraštį, pasirašydami po straipsniais lietuviškais slapyvardžiais (Vaizganto, Satvaro, Ašlavio) ir plakdami ponijos fantazijas. Simas Stanevičius ir kunigai — K. Zabitis, Čiulda, matydami, kaip lenkai organizuoja slaptas studentų organizacijas (filomatus, filoretus), kūrė savąją žemaičių grupę; prie jų dėjosi ir Simas Daukantas. Žemaičiai Vilniuje suskaldė Gorliwy Litwin (Uoliojo Lietuvio) masonų ložę, kuri buvo daugiau uoliųjų lenkų tarnyboje, ir sukūrė atskirą ložę rūpintis savu kraštu ir jo reikalais, o žemaičių ložė Raseiniuose buvo vienintelė pasivadinusi Palemono vardu, kai kitos vadinosi lenkiškais.
Vilniaus universiteto sekretorius žemaitis Kazimieras Kontrimas, remiamas kitų, darė žygių įvesti lietuvių kalbos katedrą Vilniaus universitete. Jis paruošė motyvuotą raštą, siūlydamas katedros vedėju žemaitį Leoną Uvainį, lietuvių žodyno rengėją. Žemaičiai tikėjosi lengviau šį planą pravesti, nes didžioji kliūtis — pats universiteto rektorius Sniadeckis buvo rusų (1820) pašalintas. Savo raštą Kontrimas įteikė 1822 m. švietimo globėjui A. Čartoriskiui. Bet vietoj lietuvių kalbos Čartoriškis dar tais pačiais metais įsteigė arabų kalbos katedrą. Po poros metų rusai pašalino ir Čartoriskį, įsitikinę, kad jisai, Novosilcevo žodžiais, suvėlinęs Lietuvos rusifikaciją šimtui metų. Iš tikrųjų Čartoriskis su Sniadeckiu, vykdydami polonizavimą, gerokai pristabdė tautinį lietuvių sąjūdį ir parengė dirvą rusifikacijai. Vieninteliai, kurie dar spyrėsi, buvo žemaičiai.
Sunku pasakyti, kiek šiam atospyriui buvo pasitarnavęs bei vadovavęs vysk. Juozas Arnulfas. Jis gerai žinojo, kas yra Sniadeckis ir ko siekia Čartoriskis, ir tam negalėjo pritarti. Ar jis bent kiek prisidėjo, turėdamas ryšių su Galicinais, kad šiedu polonizatoriai iškristų iš kėdžių? Gal taip, gal ir ne. Bet jo ryšiai, labai artimi, su aktyviais žemaičiais tikriausiai nesiribojo vien kalbinais ir literatūriniais tikslais. Politiniai reikalai nebuvo jam svetimi.
Įtakingiausias ir produktingiausias iš raštingųjų žemaičių bajorų buvo Dionizas Poška. Jis susirašinėjo su vyskupu, vienus “raštus žemaitiškus” siųsdamas, kitus grąžindamas. 1809 metais Poška rašė: “Prisakymą Jo (Giedraičio) užlaikyti atminty turėjau — o vienu kartu, ant paaukštinimo mūsų kalbos skaistybės, Kunigaikščio garbingu noru, geidžiu būti išpildytoju ir draugininku” (Lietuvių Tauta II, 1 d. 1911, 126). Antanas Klementas 1811, kovo 18 — vardinių proga rašė “gromatą pas kunigaikštį Žemaičių Jozupą Giedraitį, siuntunt trejopus raštus”. Nežinomas Priežodžių rinkinio (1813) autorius vysk. J. A. Giedraičiui dedikavo savo rankraštį. Tadas Dobševičius liudija, kad vyskupo durys buvusios atviros visiems. Jis sukūręs tokį svetingumo stilių, kuris buvo žinomas seniau tik tarp didikų. Prie jo stalo galėjo sėsti visi, net atsitiktinai užklydę. Mandagumu ir svetingumu jam niekas neprilygęs. Jis niekad nepriimdavęs žmogaus sėdėdamas, net savo kasdienių kurijos tarnautojų. Savo tarnams už kiekvieną mažą patarnavimą visad padėkodavęs ir jiems kuo nors atsilygindavęs (Wspomnienia z czasów, które przežyłam, 1883, 124). Tas pats Dobševičius, pats žemaitis, liudija, kad vyskupas parašęs ir išleidęs įvairaus religinio turinio veikalėlių žemaičių kalba, rašęs bažnytines giesmes, maldaknyges, kai kurių psalmių aiškinimus, katekizmą ir leidęs savo lėšomis (Ten pat, 135). Vyskupo rezidencijoj Alsėdžiuose skambėjusi lietuvių kalba.Žemaičių sąjūdis, vadovaujamas vysk. J. A. Giedraičio, įsibangavo daug plačiau, negu raštais ar savo kalbos vartojimu. Domėtasi istorija, archeologija, etnografija, flora ir fauna. Rinkta įvairios senienos, daryta kolekcijos, aprašinėta papročiai. Visu tuo norėta pabrėžti lietuvių savitą kultūrą, ypač prieš lenkus.Kitas dalykas buvo su rusais. Žemaičiai jautėsi labai prispausti ekonomiškai. Turtingiausia Lietuvos sritis dabar buvo nuskurdinta, nes rusai nebeleido naudotis Klaipėdos ir Liepojos uostais. Prisidėjo dar studentų ir mokinių areštai, rekrutų gaudymas, ir žemaičių kantrybė sprogo. Jie 1831 kovo 26 pradėjo sukilimą, o balandžio 15 sudarė laikinąją sukilėlių vyriausybę, kurios priekyje atsistojo raseiniškiai Ezekielis Stanevičius ir Kazimieras Kontrimas. Vysk. Giedraitis paskelbė atsišaukimą į kunigus, ragindamas sukilimą palaikyti, skyrė į sukilėlių pulkus kapelionus, o Varniuose leido įrengti patrankų liejyklą ir panaudoti tam reikalui varpus.
Rusai sukilimui malšinti mobilizavo dideles jėgas ir jį palaužė. Vyskupas buvo tardomas ir galėjo būti ištremtas, bet, pasak Valančiaus, buvo duota stambi pinigų suma tardymo komisijai, ir ji rado tokią išeitį: vyskupas esą dėl senatvės nežinojęs, kokius atsišaukimus bei raštus pasirašęs. Už jį buvo ištremtas į Mogiliavo guberniją sekretorius prel. Juozas Kryžanauskas. Vyskupas tada turėjo 77 m. amžiaus, bet dar buvo tvirtas ir pilnų proto jėgų. Vis dėlto caras Mikalojus I įsakė pašalinti vysk. Juozą Arnulfą iš pareigų ir jo vietoj pastatė sufraganą Simą Giedraitį.
Vysk. Juozas Arnulfas išsikėlė iš Varnių į Alsėdžius, ir toliau dirbo prie raštų. Čia būdamas padėjo Motiejui Valančiui persikelti iš Moziriaus į Žemaičių vyskupiją ir tuo reikalu 1834 m. rašė Vilniaus mokslo apygardos globėjui. Alsėdžiuose vysk. J. A. Giedraitis išgyveno ligi 1838, liepos 5 dienos ir mirė sulaukęs 85 metų.Po mirties ar anksčiau dalis vysk. Giedraičio rankraščių pateko į Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyną. Rusai, uždarę universitetą, šį rankraštyną — viso 41 rankraščių — išgabeno į Kijevą. Neseniai tenykščio universiteto bibliotekoje buvo rastas sąsiuvinis su vysk. Juozo Arnulfo vertimu iš Torkvato Tasso Amintos ir dviem satyriniais eilėraščiais — vienu lietuvių ir lenkų kalbomis, antru — tik lietuvių. Abu tekstai iš XVIII a. galo, perrašyti ta pačia ranka ir sudėti į vieną sąsiuvinį. Tai rodytų, kad jie priklauso tam pačiam autoriui, nors ligšiol nebuvo žinoma, kad vyskupas būtų rašęs ir satyrinius eilėraščius. Tasso Amintos vertimas (“Kupidonas piemenų rūbais”) anksčiau galvota turėjęs 19 eilučių, o dabar iš minėto rankraščio paaiškėja turįs 72 eilutes. (Visas šis radinys su fotostatais atspaustas Literatūroj ir Kalboj VIII t., Vilnius 1965, 233 - 272).Kam Giedraitis labiau priklauso — XIX ar XVIII amžiui?
Savo pragyventais metais Giedraitis mažiau priklauso XIX amžiui nei XVIII. Pastarieji 38 metai neabejotinai buvo našiausi jo veikloj ir kūryboj, bet šaknys ir pasirengimas slypi 47-se pirmuosiuose metuose, kada išsiskleidė jo lietuviškasis apsisprendimas ir kūrybinis subrendimas. Pastarasis radinys Kijeve rodytų, kad jis buvo pakankamai pajėgus kūrybiškai reikštis jau XVIII a. pabaigoj, prieš tapdamas Žemaičių ganytoju. Satyriniai eilėraščiai, jeigu jis jų autorius, rodytų ir jo subrendusį, kritišką galvojimą dėl socialinių santykių ir valstybinės santvarkos.Ar ne panašiai reikėtų žiūrėti ir į tą Žemaičių sąjūdį, kurio vadu jis laikomas? Pirmoje XIX a. pusėje išryškėjo to sąjūdžio vaisiai, o šaknys ir šakos vystėsi jau XVIII amžiuje. Klausimas, kada tos šaknys atgijo po Šiaurės karo, trukusio 21 metus (1700-1721) ir įsiterpusio bado bei didžiojo maro (1708 -1711)?Lietuviškasis raštas atrodo lyg būtų miręs pirmoje ano šimtmečio pusėje, nes buvo išleista vos 32 knygos ir šių didžioji dalis pakartota iš XVII amžiaus. Tuo tarpu antroje šimtmečio pusėje, nežiūrint septynerių metų karo (1756-1763), dviejų mažų sukilimų (konfederacijų — Radomo ir Baro) ir trijų valstybės padalijimo smūgių, buvo išleista 117 knygų. Kiek buvo rašto žmonių pirmoje amžiaus pusėje, neapskaičiuota, bet jų tikrai nebuvo daugiau, kaip dešimt. Tuo tarpu antroje amžiaus pusėje, Vc. Biržiškos surinktais duomenimis, išaugo apie 60 dvasininkų ir 20 pasauliečių, kurie vienu ar kitu būdu ėmėsi lietuviškojo rašto. Tai nemažas skaičius ir to negalima laikyti atsitiktiniu reiškiniu, greičiau sąjūdžiu. Tiesa, ne visi iš minėto skaičiaus buvo žemaičiai, kaip ir XIX a. pirmoje pusėje, bet žemaičių buvo daugumas, ir jie buvo vadovaujantys.Kokio būta knygos alkio XVIII a. pusėje, rodo kad ir Bromos atvertos ing viečnastį pasisekimas. Tai buvo bene pirmoji stambi knyga, išleista 1753 metais — prieš pat gimstant vysk. Juozui Arnulfui. Ji sulaukė net 12 leidimų. Knygos autorius buvo žemaitis Mykolas Ališauskis, baltųjų augustinijonų, arba atgailos kanauninkų vienuolis, teologijos daktaras, lietuvių pamokslininkas. Jis surankiojo iš įvairių kalbų literatūros pavyzdžių ir juos gana savitai apdorojo. Knygos pasisekimą lėmė gal ne tiek turinys, kurį vėliau Valančius ir kiti labai nupeikė, kiek lengva, vaizdi, intriguojanti, sąmojais perpinta forma. Tais laikais ši knyga buvo vienintelė grožinį pasitenkinimą žadinanti ir įvairių socialinių bei psichologinių problemų iškelianti skaityba.Tais metais, kai vysk. Juozas Arnulfas gimė (1754), kitas vienuolis, pijoras Kristupas Lopacinskis, Raseinių kolegijos ilgametis rektorius, atidavė pranciškonų spaustuvei Vilniuje Lietuvių kalbos žodyną, kuriam per eilę metų buvo rinkęs medžiagą. Į žodžių rinkimą buvo įtraukęs ir Raseinių kolegijos mokinius, iš kurių vėliau išaugo lietuvių raštijoj žinomų vyrų. Šio žodyno leidimą finansavo autoriaus giminaitis Žemaičių vysk. Antanas Tiškevičius. Deja, šiandien to žodyno nėra išlikusio nė vieno egzemplioriaus. Daugiau išliko jėzuitų pakartoto (1713) K. Širvydo žodyno Dictionarium trium linguarum.Šiedu žodynai, tur būt, ir buvo vienintelis šaltinis (be to, 1737 išleistoji lietuvių kalbos gramatika — Universitas Lingvarum Litvaniae) lietuvių kalbai bei raštui palaikyti, o šiaip XVIII a. raštų kalba buvo labai suprastėjusi. Geresnė kalba išliko giesmynuose, evangelijų leidiniuose, katekizmuose. Mat, juos XVII a. parašytus geresne kalba, perspausdinant bažnytinė aprobata neleido daryti pakeitimų ir išsaugojo geresnę kalbos tradiciją.Vsyk. J. A. Giedraitis vargiai būtų išaugęs lietuviško rašto žmogum be savo kartos draugų ir šiek tiek vyresnių bei jaunesnių. Jo kartos žmonės buvo kunigai: B. Gailevičius, P. A. Alekna, Myk. Smolskis, Ant. Medžiagorskis, Ant. Strazdas, pasauliečiai — L. Uvainis, Ant. J. Klementas, D. Poška. Kiek vyresni už vyskupą buvo kunigai: Tadas Bukota, Pr. Ks. Bogužis (buv. SJ), D. Mogėnas SJ, Jon. Jaskaudas SJ, Silv. Rucevičius, Kipr. Lukauskis OFM, Laurynas Bortkevičius OP, Motiejus Požėra. Tarp jaunesnių už vyskupą buvo J. Amb. Pabrėža (vėliau OFM), Kipr. J. Zabitis, B. Šmigelskis, L. Mantvydas, J. K. Gintila, Kaz. Vizgirda. Patys jauniausi, XVIII a. pagrandukai, buvo Silv. Valiūnas, S. Stanevičius, S. Daukantas.
Be trijų pastarųjų, visi kiti mokslus išėjo XVIII a. mokyklose, kurias vedė vienuoliai Kražiuose, Raseiniuose, Padubysyje, Kretingoje, Žemaičių Kalvarijo, Telšiuose, Kolainiuose ir artimoje kaimynystėje — Dotnuvoje, Šiauliuose, Kėdainiuose, Panevėžy, Troškūnuose. Iš šių vidurinių mokyklų išėjo po keletą lietuviškojo rašto žmonių, beveik išimtinai dvasininkų. Kai ką piktina (bent Lietuvoj) faktas, kad XVIII a. lietuviškąją raštiją užgožusi religinė tematika. Bet tai tik rodo, kad lietuviškoji raštija buvo neatsiejama religinės veiklos palydovė. Kokių kitokių akstinų buvo galima tikėtis lietuviškai raštijai anais laikais, kai valstybė ir ponija savai kalbai bei raštui neskyrė dėmesio? Religinė literatūra XVIII a. antroje pusėje parengė dirvą tam kalbiniam ir literatūriniam subrendimui, kuris ryškiau išsiskleidė jau XIX a. pradžoje.Klausimas, kam labiau priklauso vysk. J. A. Giedraitis laiko prasme, pasilieka neatsakomas. Bet ne tai svarbu. Giedraitis yra daugiau jungiamoji nei skiriamoji grandis tarp kartų, aukštaičių bei žemaičių ir tautinio sąjūdžio fazių. “Vyskupo Juozo Arnulfo Giedraičio gadynėje mestas tautines mintis plėtojo toliau ir jas realizavo tokios plataus masto asmenybės, kaip Valančius ir Daukantas, kurių darbai nepasiliko be atgarsio ir aušrininkų korifėjams. Istoriniuose įvykiuose, kaip paprastai, esama tęstinumo. Taip ir lietuvių tautiniame renesanse tarp atskirų fazių esama ryšio” (J. Stakauskas, Lietuvių kalbos kelias į Žemaičių kun. seminariją, Tiesos Kelias 1937, N 6, 287).Vysk. J. A. Giedraičio kūnas po mirties liko Žemaičiuose, o širdis grįžo į Giedraičius ir ten specialiame inde buvo laikoma kaip relikvija bažnyčios zakristijoje.Giedraičių giminės veikla dalijosi tarp Žemaičių ir aukštaičių, pagal pašaukimus — tarp karių ir dvasininkų. Religiškai jie išliko nepasidaliję reformacijos laikais ir tautiškai nenusigręžę nuo savo tautos. Vysk. Juozas Arnulfas įsirikiuoja į savo giminės ryškiųjų vyrų eiles.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą