 |
| Mažosios Lietuvos Tautinė Vėliava. |
 | |
| Mažosios Lietuvos Tautinė Taryba. |
 |
| http://www.prussen.org/besiedelung-bevoelkerungsentwicklung-ostpreussen.htm |
Ne visi žino, kad Prūsija (valstybė), arba baltiškai Prūsos kraštas (Preussenland) nebuvo prūsų valstybė, prūsai nespėjo jos sudaryti. Mat nuo 1230 metu, per 53 metus, Vokiečių (Teutonų, arba Kryžiuočių) ordinas užkariavo ne tik jų, bet ir visų Pabaltijo baltų (išskyrus didžialietuvius), tarp jų vakarinių lietuvių žemes, ir čia įkūrė savo teokratinę militarinę valstybę. Taip teritorijoje nuo Vyslos žemupio iki Klaipėdos apylinkių atsirado vokiečių valdoma valstybė Prusija (Preussenstaat).
Mažoji Lietuva (Klein Litauen), dar vadinama Prūsu Lietuva (Preussisch-Litauen), susidarė Priegliaus ir Nemuno žemupio baseine, iš esmes vakarinių Lietuvių žemėse - Nadruvoje ir Skalvoje (Skaluvoje). Jų gyventojai nadruviai ir skalviai (skaluviai) nuo senų laikų turėjo bendrą lietuvininkų etnonimą. Mažosios Lietuvos terminą pirmą kartą XVI amžiaus pradžioje i istoriografija įvedė vokiečių metraštininkai Simonas Grunau (Simon Grunau) ir Lukas Davidas (Luc David). Kartografijoje “Preussisch-Litauen” arba “Klein Litauen” pavadinimas vartojamas nuo XVII amžiaus. Iki to laiko Nadruvos ir Skalvos teritorija buvo vadinama tiesiog Lietuva (manoma, kad ši Lietuva minima 1243 metų popiežiaus legato Vilhelmo is Modenos akte). Isidėmėtina, kad iki kryžiuočių agresijos šias vakarinių lietuvių genčių žemes valdė Lietuvos valstybės kūrėjas, didysis kunigaikštis ir pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas. XVIII-XIX amžių žemėlapiuose Prūsija suskirstyta šitaip: Karte von Ostpreussen und Litthauen (Rytu Prūsijos ir Lietuvos žemėlapis), Carte von Litthauen, Ost-und Westpreussen (Lietuvos, Rytų ir Vakarų Prūsijos žemėlapis), Karte von den Provinzen Litthauen, Ost-und WestPreussen (Lietuvos, Rytu jr Vakaru Prüsijos provincijos žemėlapis), Karte von Ost-Preussen, Litthauen, West-Preussen (Rytų Prūsijos, Lietuvos, Vakarų Prūsijos žemėlapis). Prūsų, arba Mažosios, Lietuvos vardas yra ang1iškuose, prancūziškuose, flamandiškuose, lenkiškuose, rusiškuose žemėlapiuose. Prūsijos karalius, kreipdamasis i lietuvininkus jų gimtaja kalba, jų kraštą vadina šitaip: Kampuose Prusu Zemes, RytPrusu Lietuva, Burai isz Rytprusu bei Lietuvos, Prusu zemeje ir Lietuwoje, Karaliszka Prusiszka Lietuwiszka Kamara.
Žiaurių kovų nusiaubtas pajūrio žemes kryžiuočiai stengėsi apgyvendinti kolonistais iš etninių vokiečių žemių. Tuo tarpu Prūsos gyventojus baltus spaudė sunkus baudžiavos jungas, kurio išvengė tik ta jos diduomenės dalis, kuri tapo lojali užkariautojams. Iki 1410 metų Žalgirio mūšio, kuris labai sukrėtė Vokiečių ordiną ir sustabdė jo veržimasi i rytus, buvo kolonizuotos tik etninės prūsų žemės - i vakarus nuo Deimenos (Deime), Priegliaus (Pregel) ir Alnos (Alle) upių. Visą tą laiką prūsai buvo prievarta vokietinami arba naturaliai asimiliuojami. Ordino magistro Foichtvangeno (Feuchtwangen) 1310 metų įsaku vokiečių feodalams, valdininkams, dvasininkams, prekybininkams ir amatininkams buvo griežtai draudžiama su prūsais kalbeti gimtają jų kalba. Iki XVIII amžiaus prūsų tauta išnyko. Pagal Melno taikos (1422) salygas kryžiuočių valstybė prarado tiesioginį teritorinį ryšį su etninėmis vokiečių žemėmis, ir kolonistų srautas i Prūsą sumažėjo. Tačiau kalbinė vietos žmonių priespauda išnyko tik 1525 metais, kai, prasidėjus Reformacijai, teokratinė katalikiška Vokiečių ordino va1stybė tapo pasaulietine protestantiška Prūsijos kunigaikštyste (hercogyste). Lietuviškose Prūsijos žemėse - Mažojoje Lietuvoje iki didžiosios vokiečių kolonizacijos (po 1709-1711 metu didžiojo maro ir bado) vokiečių žemdirbių beveik nebuvo. Taigi lietuvininkai ne vokietėjo, o atvirkščiai, Lietuvėjo ju kaimuose pavieniui įsikūrė vokiečiai. Lietuvininkai etninėje savo žemėje sudarė absoliučia daugumą: Mažosios Lietuvos branduolyje - Lietuvos provincijoje Klaipėdos (Memel), Tilžės (Tilsit, Sovietsk), Ragainės (Ragnit, Neman), Isruties (Insterburg, Černiachovsk) ir Labguvos (Labiau, Polesk.) apskrityse jų buvo per 90 %. Jie su lietuvėjančiais prūsais (sembais, šiaures bartais, šiaures notangais ir šiaures varmiais), taip pat su grižusiais po Melno taikos i Didžiają Lietuvą, nuo kryžiuočių priespaudos pabėgusiais sulietuvėjusiais bartais ir kitais prūsais ir skalviais bei nadruviais, su didžialietuviais karo belaisviais, taip pat su Kuršių marių pakrantės kuršiais per kelis konsolidavimosi amžius sudarė monolitinę etninę lietuviškai kalbančią grupę. Jai išplito lietuvininkų etnonimas, o bendrai ju teritorijai prigijo Mažosios Lietuvos toponimas (del to lietuvininkai kartais vadinami mažlietuviais).
Europoje daug kas atsimena rytinėje Baltijos pakrantėje buvusia Prūsijos va1stybę ir jos provinciją Rytprūsius. Mažiau tų, kurie girdėjo apie Prūsijoje buvusia Mažają Lietuvą, kurios didesnė dalis sutampa su Kara1iaučiaus (Königsberg, Kaliningrad) krašto teritorija (dabar Kaliningrado sritis). Tačiau kai kalbama apie lietuvių raštijos, folkloro, tautinio atgimimo istoriją, tenka neišvengiamai kalbėti apie Mažają Lietuvą, apie Prūsija.
1918 metų lapkričio 16 dieną Tilžėje įsikūrė Mažosios Lietuvos .Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba, kurios nariai lapkričio 30 d. pasirašė deklaraciją-aktą,kuriuo viešai pareikalavo Mažąją Lietuvą prisijungti (priglausti) prie Didžiosios Lietuvos.Neišvengiamai ateityje turės įvykti tarptautinė konferencija spresti neišsprestas Karaliaučiaus krašto problemas ir jos gražinimą Lietuvai.
Mažoji Lietuva šiuo metu ne tik okupuota, bet Rusijos dar ir aneksuota: visi to krašto tikrieji gyventojai prūsai ir lietuvininkai arba sunaikinti, arba pabėgę nuo bolševikinio teroro ir genocido ir negali grįžti į savo protėvių žemę.Savo leidinyje Algirdas Gustaitis viską padarė, kad lietuvių tauta sužinotų jai padarytą skriaudą ir, remdamasi Potsdamo konferencijos nutarimu, reikalautų jai priklausančių teritorijų sugrąžinimo.Prūsai yra lietuvių tautos gentis, daug šimtmečių gyvenusi prie Baltijos jūros tarp Nemuno ir Vyslos upių. Bendrine sąvoka buvusi Prūsija (Rytprūsiai) ilgametėje Vokietijos okupacijoje.Šimtmečiais lietuviams nepavyko prūsų prijungti prie Lietuvos. Tuoj po Antrojo Pasaulinio karo vėl nebuvo išnaudota tokia galimybė.Lietuvių tauta, keletą dešimtmečių Sovietų Sąjungos okupuota, buvo visokeriopai klaidinama, bauginama, niekinama, jai buvo grasinama nesiekti daugiau, negu Sovietų Sąjunga pameta. 1990 m. kovo mėnesio 11 dieną Lietuva pasiskelbė iš naujo atstatanti Nepriklausomybę. Po to subyrėjo Sovietų Sąjunga. Ištisa eilė Sovietų Sąjungos okupuotų tautų ir valstybių atgavo nepriklausomybę. Sovietų Sąjungos įvykdyti užgrobimai buvo naikinami.
Sovietų Sąjungos okupuota Prūsijos dalis, jų praminta Kaliningrado sritimi, turi būti pripažinta teritorine Lietuvos dalimi. Iš ten buvę Sovietų Sąjungos kariuomenės daliniai, dabar priklausantieji Rusijai, privalo tuojau atsitraukti iš kur atvežti, taip pat su visais kolonistais. Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, užsienyje veikęs Lietuvos vardu, atsikūrus Nepriklausomai Lietuvai, savo veiklos paskutiniame Seime įvykusiame Čikagoje 1991 m. lapkričio mėnesio 1-3 dienomis, priėmė ir paskelbė tokį nutarimą lietuvių ir anglų kalbomis: (žiūr. ELTOS informacijas).Suėjo 22-metai nuo atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės, o buvusios prūsų žemės dar neįjungtos į Lietuvą. Talkinant geros valios žmonijai, Lietuvos vyriausybei bus lengviau įgyvendinti reikalingus teritorinius patikslinimus. Buvusias Prūsijos žemes įjungus Lietuvon, būtų pašalintas toje srityje nesantaikų, karinių grūmojimų pagrindas. Tai įvykdytina Europos taikos labui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą